Skaitmeninis raštingumas trečiajame tūkstantmetyje: tapatybės išlaikymas neapibrėžtumų kupiname pasaulyje

Skaitmeninės technologijos dėka atsiranda galingos mokymosi, saviraiškos bei tapatybės kūrimo, jos palaikymo ir bendrumo priemonės. Tačiau gyvenantiems trečiajame tūkstantmetyje šie šiuolaikinio pasaulio aspektai kelia grėsmę jų tapatybei. Todėl visiems gyventojams yra labai svarbu gebėti realiame gyvenime tinkamai panaudoti technologiją.

Technologija nepakeitė mūsų supratimo apie tai, kas yra mokymasis, tačiau ji atvėrė daugiau erdvės pagalvoti, kaip būtų galima mokytis. Jei norime suteikti vyresnio amžiaus žmonėms skaitmeninio raštingumo galias, turėtume sutelkti dėmesį į skaitmeninių priemonių panaudojimo tikslus, į tas sritis, kuriose skaitmeninis aktyvumas yra socialiai reikšmingas, ir tiesiogiai prisidėti prie tos reikšmės ir tapatybės plėtojimo.

Šiame straipsnyje pateikiamas trijų lygių skaitmeninio raštingumo modelis, suprantant, kad žinodami iššūkius, su kuriais vyresnio amžiaus gyventojai susiduria šiuolaikinėje visuomenėje, mes galime geriau apmąstyti vaidmenį, kurį skaitmeninis raštingumas ir jo ryšys su mokymusi galėtų suvaidinti sprendžiant klausimą, kaip jiems išsikapstyti iš keblios padėties. Dėl tam tikro vyresniojo amžiaus žmonių vaidmens visuomenėje neapibrėžtumo skaitmeninis raštingumas gali būti labai vertingas kaip socialinio įtraukimo ir įsitvirtinimo priemonė. Įgydami skaitmeninį raštingumą vyresniojo amžiaus gyventojai gali susikurti prasmingą gyvenimą didėjančio neapibrėžtumo laikotarpiu. Visuomenėje, kurioje neapibrėžtumas tarp kartų tikriausiai yra didesnis negu kada nors anksčiau, skaitmeninis raštingumas būtų galimybė, padedanti nutiesti kartų tarpusavio supratimo sąsajas.