Dar kartą apsvarstykime el. mokymosi klausimą. Ar el. mokymosi galimybės ir virtualūs universitetai pateisino lūkesčius?

El.mokymasis ir virtualūs universitetai

Dar tuo metu, kai internete savo veiklą vykdančių įmonių („dotcom“) burbulas nebuvo sprogęs, Peteris Druckeris numatė (1997 m.), kad „universitetai neišsilaikys (…), kaip gyventojams skirtos institucijos“ („The Guardian“, 2004 m. balandžio 13 d.). Pasigirdo ir daugiau panašių nuomonių, kad šie universitetai taps tiesiog turinio tiekėjais ir palengvins darbą pelno siekiantiems mokymo medžiagos rengėjams.

X dešimtmečio pabaigoje keletas JAV universitetų vieni ar bendradarbiaudami su kitais universitetais įkūrė komercines įmones, kultūrines institucijas ir el. sprendimus siūlančias įmones. Tarp kitų, Niujorko universitetas investavo 20 mln. JAV dolerių į „NYU Online“, o Kolumbijos universitetas kartu su 14 universitetų, bibliotekų ir muziejų, investavę 40 mln. JAV dolerių, įkūrė „Fathom“. Nė vienas iš jų taip ir nepradėjo įgyvendinti el. mokymosi kurso. Tuo pat metu Kornelio (Cornell) universitetas investavo 12 mln. JAV dolerių į „eCornell“, tačiau įsiregistravusių studentų skaičius nebuvo didelis. Žlugo taip pat ir Jungtinės Karalystės Atvirojo universiteto bandymas teikti švietimo paslaugas JAV rinkoje, ir universitetas patyrė apie 20 mln. JAV dolerių nuostolių.

Viena iš nedaugelio sėkmingų el. mokymo institucijų JAV yra Fenikso (Phoenix) universitetas; greičiausiai jo sėkmė susijusi su tuo, kad buvo apsiribota ir susitelkta ties tam tikrais specializuotais dalykais – verslu ir sveikatos apsauga.

Tuo pat metu Europoje Europos Taryba priėmė plataus masto planą, pavadintą „eEuropa. Informacijos visuomenė visiems“ (Lisabona, 2000 m. kovas). Šio plano tikslas buvo toks, kad Europos ekonomika iki 2010 m. taptų „konkurentiškiausia ir dinamiškiausia žiniomis grįsta ekonomika pasaulyje“. Tų pačių metų gegužę Europos Komisija paskelbė pranešimą „El. mokymasis – rytdienos švietimo kūrimas“.

Lygiagrečiai su šiomis politinėmis iniciatyvomis, tačiau nekoordinuojant Europos Komisijai, buvo paskelbta daugelis Europos el. mokymosi projektų, pvz., El. universitetas Jungtinėje Karalystėje, Skaitmeninis universitetas Nyderlanduose, Virtualus universitetas Bavarijoje, Virtualus universitetas Suomijoje ir Tinklo universitetas Švedijoje.

Po penkerių metų Jungtinės Karalystės El. universitetas nutraukė savo veiklą. Institucija, kuri buvo paskelbta 21 amžiaus Atvirojo universiteto veiklos tęsėja, nesulaukė paramos iš komercinių partnerių ir joje įsiregistravo tik 900 studentų vietoje laukimų 5000. Universiteto veiklai buvo išleista 60 mln. svarų sterlingų iš mokesčių mokėtojų kišenės.

Olandų Skaitmeniniam universitetui – Nyderlandų universitetų konsorciumui, kartu su keletu IT įmonių ir leidėjų – nepavyksta pasiekti reikšmingų veiklos mastų ir partneriai svarsto galimybę jį uždaryti.

Suomių Virtualus universitetas ir švedų Tinklo universitetas – vyriausybinės iniciatyvos – padidino savo interneto kursų skaičių, siekdamos perimti dalį studentų iš kitų šalies regionų bei institucijų, tačiau kol kas institucijos nebendradarbiauja, kaip buvo tikėtasi.

Bavarijos Virtualus universitetas – taip pat vyriausybės iniciatyva – sėkmingai padidino el. mokymo kursų skaičių, siūlomų visų Bavarijos institucijų studentams, tačiau institucijos nepradėjo intensyviau bendradarbiauti.

Svarbiausia pamoka, išmokta iš šių Europos virtualių universitetų ir el. mokymosi patirties, yra ta, kad nė vienai iš iniciatyvų nepavyko pasiekti tokio lygio, kad galėtų pati išsilaikyti – be vyriausybės paramos jos neišgyventų.


Svarstymai dėl el. mokymosi perspektyvų

Fabrizio Cardinali iš „Giunti Interactive Labs“, Italijos, savo pranešime, perskaitytame 2005 m. gegužę per Briuselyje įvykusią konferenciją dėl el. mokymosi, el. mokymosi plėtrą X dešimtmečio pabaigoje apibūdino, kaip „galingą el. mokymosi bangą“, o šio amžiaus pradžioje – kaip „el. mokymosi cunamį“.

Tačiau jau 2001 m. paskelbtoje ataskaitoje EBPO pažymėjo sunkumus, patiriamus įgyvendinant el. mokymosi iniciatyvas: „Nors EBPO šalys informacinėms ir ryšių technologijoms 1999 m. išleido 16 mlrd. JAV dolerių, nėra (…) aiškų įrodymų, kad viešojo sektoriaus investicijų į informacines ir ryšių technologijas dėka pagerėjo dėstytojų ir (arba) studentų darbas arba kad investicijos pagerino švietimo kokybę ir galimybę naudotis švietimo šaltiniais tuo mastu, kokio buvo tikėtasi“ („e-Learning. The Partnership Challenge“, 2001, 24 psl.).

Vėliau, 2005 m. EBPO ataskaitoje „e-Learning in Tertiary Education. Where do we stand?“ („Aukštojo mokslo studijos el. mokymosi būdu. Kokia yra padėtis?“), buvo išsakyta ta pati problema:

„El. mokymasis kol kas nesukėlė revoliucijos nei mokymosi, nei mokymo srityje. Toli siekiantys, naujoviški mokymosi ir mokymo būdai pasitelkiant informacijos ir ryšių technologijas yra pasiekę dar tik užuomazgos stadiją arba juos dar reikia atrasti. (…) Panašu, kad mokymosi valdymo sistemų įdiegimas (…) bus vienas iš ryškiausių el. mokymosi plėtros požymių aukštojo mokslo srityje visame pasaulyje. (…) Dabartinį mokymosi per internetą nebrandumą rodo tai, kad kol kas dar labai mažai yra įdiegta turinio valdymo sistemų. (…). Informacijos ir ryšių technologijos įsiskverbė į aukštąjį mokslą, tačiau jos turėjo didesnį poveikį administravimo paslaugoms (pvz., įstojimas, įregistravimas, mokesčio mokėjimas, pirkimas), negu pedagoginiams pagrindams“ (14-15 psl.).

Nors ataskaitose išreiškiamas skeptiškumas informacijos ir ryšių technologijų integravimo į aukštąjį mokslą atžvilgiu, tačiau jose pabrėžiamas bendras pasitikėjimas švietimo technologijomis. Kaip pagrindinės el. mokymosi nesėkmės priežastys yra įvardijamas susitelkimas ties technologijomis ir kultūrinės specifikos stoka: „Technologijos savaime neužtikrina švietimo sėkmės. Jos tampa vertingos mokymosi procesui tik tada, kai studentai ir dėstytojai gali jas naudingai pritaikyti. (…) šviečiamasis turinys ir el. mokymosi paslaugos (…) turi būti pritaikyti prie vietos poreikių ir kultūros“ („e-Learning. The Partnership Challenge“, 2001, 24-25 psl.).

2004 m. Britanijoje po El. universiteto žlugimo vykusiose diskusijose nacionalinė finansavimo taryba su tam tikru kartėliu paaiškino, kad susidomėjimo el. mokymusi stoką nulėmė tai, kad kiti universitetai įgyvendina „mišraus“ mokymo programas. Tačiau per 2003 m. vasario 4 d. vykusią Karlsrūjės mokymosi technologijų forumo atidarymo ceremoniją komisarė V. Reding apibūdino mišrų mokymąsi, kaip el. mokymosi ateitį:

„Siūlant šiuolaikinius el. mokymosi sprendimus pripažįstama mokymosi, kaip socialinio proceso, svarba ir siūlomos galimybės bendradarbiauti su kitais studentais, sąveikauti su mokomuoju turiniu ir būti vadovaujamiems mokytojų, dėstytojų ir konsultantų. (…) Pagal mišraus mokymo koncepciją, dėstytojai bei mokytojai vaidina pagrindinį vaidmenį ir su savo studentais bendrauja tiek virtualiai, tiek tradiciškai, „akis į akį“. Pagal šią koncepciją, jie nebėra vien tiktai iš anksto nustatyto el. turinio vartotojai, tačiau kartu ir prie konteksto pritaikyto mokymo scenarijaus redaktoriai, autoriai ir bendraautoriai.“

Šis V. Reding pareiškimas neturėtų būti suprantamas, kaip visiškas el. mokymo ar švietimo per internetą atsisakymas; ji tiesiog pabrėžia, kad mokymo proceso eigoje studentui ir dėstytojui yra būtina sąveikauti bei pasidalinti atsakomybę. Iš šių minčių taip pat nereikėtų daryti išvados, kad yra prarastas pasitikėjimas informacijos ir ryšių technologijomis - pagal Europos Komisijos viziją - priemone žinių visuomenei įgyvendinti.

Apibendrinant EBPO ataskaitas ir V. Reding pareiškimus, galima pasakyti, kad el. mokymo sėkmė priklauso nuo pedagogikos tobulėjimo ir glaudesnio technologijų integravimo į ankstesnę studentų mokymosi patirtį.


Bandymai įsigilinti į el. mokymo problemas

Lygiagrečiai su virtualiųjų universitetų eksperimentais, praėjusį dešimtmetį daugelis universitetų, ypač atvirųjų, įdiegė į savo programas el. mokymo kursus, ir dažniausiai tas mokymas buvo mišrus. Kaip pavyzdį pateiksiu Jungtinės Karalystės Atvirąjį universitetą.

Dažniausiai manoma, kad JK Atvirojo universiteto sėkmė yra tiesioginis gerai parengtų švietimo šaltinių ir sąmoningo prie studentų poreikio pritaikytų švietimo technologijų naudojimo rezultatas. Aš norėčiau atkreipti dėmesį, kad taip vertinant nėra atsižvelgiama į JK Atvirojo universiteto koncepcijos pagrindinį bruožą: mokymosi veiklos integravimą su mokymo šaltiniais bei dėstytojų konsultacijomis ir galimybę šią veiklą pritaikyti prie kultūrinių poreikių. JK Atvirojo universiteto sėkmė yra susijusi su socialinio konstruktyvistinio požiūrio į mokymąsi įgyvendinimu. Šis universitetas transformavo mokymosi koncepciją nuo žinių įsigijimo prie žinių kūrimo.

Sunkumai, su kuriais susidūrė daugelis anksčiau minėtų el. mokymo ir mokymo per internetą iniciatyvų, atsirado dėl požiūrio į mokymąsi ir ypač į el. mokymąsi, kaip į žinių perdavimą, o ne į žinių kūrimą – pernelyg daug dėmesio buvo skiriama savarankiškiems kursams ir šaltiniais pagrįstam mokymuisi. Viena vertus, šį požiūrį parėmė santykinė trumpų praktinių kursų, kuriuos buvo galima rasti internete arba kompaktiniuose diskuose, sėkmė, o kita vertus - susitelkimas į mokymosi objektus (daugkartinius mokymosi šaltinius), kaip į galimybę sumažinti švietimo sąnaudas.

Mano tikslas yra ne sumenkinti mokymosi objektų koncepcijos pasiekimus, o iškelti klausimą dėl galimybės inkorporuoti mokymosi koncepciją į mokomojo modeliavimo teoriją: „Mokomasis modeliavimas yra pagrįstas empirine prielaida, kad elgesys yra nuspėjamas, todėl šviečiamasis modeliavimas gali vykti atskirai nuo šviečiamojo vykdymo“ (Koper, 2000, 14 psl.). Tačiau „(…) daugelio dalykų išmokstama visiškai ne iš žinių šaltinių, o sprendžiant problemas, sąveikaujant su realiais dalykais konkrečiose socialinėse ir darbinėse situacijose. (…) Mokantis svarbiausia yra besimokančiųjų veikla mokomojoje aplinkoje“ (Koper, 2001, 3 psl.).

Mokymosi šaltiniai (mokymosi objektai) tampa naudingi mokymosi procese tik tada, kai studentas juos naudingai pritaiko. Esminis dalykas yra atitinkamos mokymosi veiklos kūrimas. Sėkmingai mokantis yra mobilizuojami studentų gebėjimai (esamos žinios, kultūrinis paveldas ir pan.) ir kaip mokymosi pagrindas sukuriamas dialogas su nauju mokymosi šaltiniu. Taip mokytojai ir dėstytojai vėl grąžinami į tokią padėtį, kai jie yra atsakingi už mokymosi proceso organizavimą. Jie pasirenka atitinkamus mokymo šaltinius ir suorganizuoja mokomąją veiklą, reikalingą nustatytiems mokomiesiems tikslams pasiekti.

Technologijos, skirtos paversti mokymąsi el. mokymusi, turėtų papildyti mokymosi procesą šiais dalykais – sąveika, bendravimu, bendradarbiavimu ir kūryba, tada sulauksime jų sėkmės ir jos atitiks žinių visuomenės lūkesčius, kurie yra siejami su informacijos ir ryšių technologijomis grįstu mokymusi ateityje.Literatūra:

Bang, J. (2005): eBOLOGNA – “Creating a European Learning Space. A Step Towards the Knowlegde Society”, in: UNESCO between Two Phases of the World Summit on the Information Society, Saint Petersburg, Russia, 17-19 May, 2005, Moscow 2005, p. 137-143 (ISBN 5-901907-14-0).

Bang, J. & Dalsgaard, C. (2006): “Rethinking e-learning. Shifting the focus to learning activities”, in: O Murchú, D. & Sorensen, E. (eds.). Enhancing Learning Through Technology, Idea Group, Inc, 2006 (in print).

“e-Learning: The Partnership Challenge” (2001), OECD (online), March 1, 2005.

“e-Learning in Tertiary Education. Where do we stand?” (2005) OECD.

Koper, R. (2000): “From change to renewal: Educational technology foundations of electronic environments”. (Online), February 23, 2004.

Koper, R (2001): Modeling units of study from az pedagogical perspektive. The pedagogical meta-model behind EML, Educational Thechnology Expertice Centre, Open University of the Netherlands, 2001. Online

Reding, V. (2003): “Is e-learning going mainstream?” Opening of the Learntec Forum, Karlsruhe, 4 February 2003. (Online), September 14, 2003.